Veikla
Maždaug 2 valandos
„KUR SAULELĖ STULPAVOJA“: PRISILIESTI PRIE SENOVĖS BALTŲ RELIGIJOS PASLAPČIŲ. Alkai, alkos – senovės baltų šventvietės ir aukojimo vietos. Dažniausiai tai kalneliai. Daugiausia jų buvę Vidurio, Šiaurės vakarų ir Šiaurės Žemaitijoje. Alkos buvo ir senovinės observatorijos. Čia senovės baltų žyniai stebėdavo Saulę, Mėnulį, Aušrinę-Vakarinę (Venerą), baltams pažįstamus žvaigždynus (Sietyną, Šienpjovius, Grįžulo Ratus). Pagal Saulės laidos vietą horizonte buvo nustatomos kalendorinių švenčių, skirtų įvairiems pagoniškiems dievams, datos. Palangos pajūrio žemaičiai dar XVI–XVII a. paslapčia alkose meldėsi ir aukojo aukas Perkūnui – griausmo valdovui, audros ir jūros dievui Bangpačiui, Žemynai ir žemėpačiams – žemės gėrybių teikėjams, Aitvarui ir kaukams – turtų sergėtojams, Medeinei, Ragainei ir Puškaičiui – miškų globėjams, ugnies deivei Gabijai, kitiems gausiems dievams ir deivėms. 1998 m. Šventojoje buvo atkurta pagoniškos alkos kopija su paleoastronomine observatorija, XV a. stovėjusia ant Birutės kalno Palangoje. Alkoje pastatyti menininkų išdrožti baltų dievų stulpai: Perkūnas, Aušrinė, Žemyna, Austėja, Andojas, Patrimpas, Patulas, Velnias, Lada. XX a. 8-ajame dešimtmetyje Šventojoje archeologai rado vieną įdomiausių Lietuvoje akmens amžiaus gintaro lobį. Žemaičių alkos centrinė skulptūra atkartoja kasinėjimų metu rastą 5 000 metų senumo 2 metrų aukščio medinį stulpą su pelėdos bruožų deivės kauke. Saulei leidžiantis į jūrą, pagal stulpus galima apskaičiuoti tikslų pagoniškų kalendorinių švenčių laiką: vasaros ir žiemos saulėgrįžas bei pavasario ir rudens lygiadienius. Jorės (balandžio 23 d.) šventė vadinama Palangos pagonių švenčių švente, kuri patraukia dėmesį ritualais ir apeigomis (jų metu yra aukojamos gintaro dulkės, metant jas į laužą ir mintyse linkint ko nors gero ar išsakomi slapčiausi norai).